Lapkritis užleido vietą gruodžiui; žemę pradeda dengti sniego paklotas. Šis laikas pasikeitimų atneša ne tik į gamtą, bet ir į sielą. Mat tai – mistiškas metas, Advento mėnuo, kurio ramybė ir susikaupimas veda į didžiąją krikščionių šventę – Kalėdas.
Adventas (lot. adventus reiškia atėjimą) – susikaupimo, pasiruošimo Kristaus atėjimui į šį pasaulį metas, trunkantis beveik mėnesį. Tai yra tikinčiųjų susikaupimo ir apmąstymų laikas, kai katalikai susilaiko nuo triukšmingų linksmybių, tačiau protestantai su džiaugsminga viltimi laukia artėjančių švenčių. Apytikrė Advento pradžia – šv. Andriejaus diena (lapkričio 30-oji). Jis prasideda nuo šiai dienai artimiausio sekmadienio ir visada baigiasi gruodžio 25-ąją, per Kalėdas. Tamsusis prieškalėdinis laikotarpis – žmonių fizinio bei dvasinio apsivalymo, stebuklingos ramybės ir taikos metas. Seniau per Adventą žmonės pasninkaudavo (nevalgydavo nieko pieniško ir mėsiško) net tris kartus per savaitę (trečiadienį, penktadienį ir sekmadienį), dabar – tik penktadienį.
Priešmokyklinės „Meškučių“ grupės ugdytiniai ir auklėtojos gruodžio pirmąją dieną pasitiko minėdami Advento pradžią. Vaikai susirinko į aktų salę, paminėjo lietuvių liaudies papročius, pynė Advento vainiką, dainavo lietuvių liaudies daineles, žaidė tradicinius žaidimus.
Per etnokultūrinį ugdymą vaikai išsamiau susipažįsta su etninės kultūros vertybėmis ir reiškiniais, suvokia ir įsisąmonina iš karos į kartą perduodamą senolių išmintį.
Priešmokyklinio ugdymo pedagogė G. Nakienė
Auklėtoja L. Danusevičienė
