„Saulučių“ žalioji palangė
Pavasaris – tai gamtos pabudimo bei pavasarinių darbų metas. Grupėje su vaikais nutarėme įkurti žaliąją palangę. Siekėme susipažinti kaip atrodo skirtingos augalų sėklos; mokėmės sėti, prižiūrėti, auginti augalus; sužinoti kokių sąlygų reikia, kad augalas galėtų augti; susipažinti su augalo dalimis.
Kiekvienas ugdytinis pasirinko ką sodins ar sės. Vaikai bėrė žemę į vazonėlius ir sėjo įvairių prieskoninių žolelių sėklas, sodino ir merkė į vandenį svogūnus, pupas sėjo maišeliuose. Stebėdami, tyrinėdami jų dygimą ir augimą vaikai pastebėjo, kad augalai pasėti ir pasodinti vienu metu, sudygsta ir auga skirtingai, augdami linksta į šviesos pusę, nepalaistyti vysta. Labiausiai patiko stebėti ir matuoti daigelių aukščio skirtumus.
Ilgiausiai vaikai laukė kol išaugs svogūnai. Juos prižiūrėjo, laistė, stebėjo, kaip auga svogūnų žali laiškai, juos matavo su liniuote, o vėliau gaminosi sumuštinius ir ragavo. Užaugusias pupeles „šiltnamio“ sąlygomis ir svogūnus pasodinome lauke grupės lysvėje. Toliau stebėsime jų augimą.
Vaikai domisi augalais, jų augimo sąlygomis, noriai dalyvauja augalų priežiūros procese. Visa tai padeda ugdyti vaikų atsakomybę, pareigos jausmą, meilę gamtai.
Ikimokyklinio ugdymo mokytoja Giedrė Garbaliauskienė
„ SODINOME, AUGINOME, STEBĖJOME, RAGAVOME…“
„Drugelių“ grupės vaikučiai norėjo būti „sodininkais“, tad grupėje ant palangės įrengėme „ sodinukų kampelį“. Patys vaikai į žemę bėrė daržovių sėklytes , sodino pupeles, svogūnėlius. Laistėme, stebėjome kaip dygsta daigeliai. Lyginome svogūną , pamerktą į vandenį ir pasodintą į žemę. Teko pastebėti vandenyje pūvantį svogūną. Vaikai pirmiausia pastebėjo – užuodė nemalonų kvapą, priėjus prie palangės. Iškėlę svogūną iš puoduko, kuriame buvo įpiltas vanduo, pamatėme pūvančias šaknis. Lyginome su kitų svogūnų šaknimis. Stebėjome pupelės augimą maišelyje. Drėgname maišelyje buvo galima pamatyti pupelės dygimo eigą- šaknys, stiebelis, kotelis, lapeliai. Taip pat lyginome su žemėje užauginta pupele. Kai užaugo vešlūs svogūnų laiškai, norėjome paragauti. Tad vieną rytmetį gaminome sumuštinius- patys pjaustė, duonelės riekelę tepė sviestuku ir barstė svogūnų laiškų. Buvo vaikams neįprasto skonio sumuštinis. Tačiau , kai pačių gamintas ir visiems kartu ragaujant, daugeliui patiko.
Patiko vaikams būti „sodininkais“ , nes kas rytą prieidavo prie palangės ir stebėdavo. Pamatę pasikeitimus, visada pasakydavo ir parodydavo.
Ikimokyklinio ugdymo mokytoja Zina Pranckienė
